Kelyje link Kalėdų: rankų darbo atvirutės idėjos

Pagaliau! Su pirmu sniegu, brangieji ir brangiosios! Kaip aš laukiau, kol galėsiu jums tai parašyti! Nežinau, kaip jūs, bet pirmo sniego kiekvienais metais laukiu taip, lyg gyvenime nebūčiau mačiusi. O kai sulaukiu to momento (kaip kad vakar vakare), su šlepetėmis puolu į lauką ir bandau ant delno pagauti ore lėtai besisukančias snaiges. Kažkokia pasaka. Kartais reikia tiek nedaug… Žinau, daugelis jūsų, skaitydami šias eilutes ciniškai šyptelite, kad anoks čia džiaugsmas, vien vargai ir nepatogumai. Gal aš tiesiog nepataisoma romantikė… Va nuo šiandien jau galiu atvira gerkle pulti į beprasidedantį šventinį pirkinių, reikalų, dovanų ir dar velniai žino ko sūkurį. Kaip minėjau praeitame įraše, Kalėdos man – pati šilčiausia ir laukiamiausia šventė. O tiksliau – Kūčios. Pažadu, apie jas ir visus mūsų šeimos stebuklus papasakosiu vėliau.

Kasmet sukuriu po naują ritualą, užsiėmimą, kuris palaipsniui tiek man, tiek mano šeimai ir artimiausiems draugams tampa labai laukiama tradicija. Kaip antai imbierinių sausainių kepimas ir svarbiausia – jų dekoravimas. Arba – atviručių kūrimas. Apie jas šiandien ir papasakosiu. Tai tradicija, kuri mane džiugina jau trečius metus. Labai tikiuosi, kad nusišypso ir tie, kurie jas gauna. Pastebėjote, kaip viskas sumaterialėjo? Mes kas dieną taip skubame pavyti laiką (įspėju – vistiek nepavyks) ir po truputį visiškai atsisakome kažką daryti patys, savo rankomis. Daug greičiau ir patogiau dideliame prekybos centre išsirinkti ką nors gatavo ir nesukti sau galvos. Tačiau kaip tik dėl to Lietuvoje jauni dizaineriai, menininkai ir verslininkai pradėjo sparčiai populiarinti rankų darbo gaminius. Pradedant pyragais ir baigiant papuošalais ar mezginiais. Tad siūlau jums iššūkį: šiais metais savo rankomis sukurti šventines atvirutes ir (!) paprasčiausiu bei labai sentimentaliu būdu jas išsiųsti, t.y. paštu. Lyžtelėjus voko kampą, nusišypsoti ir, priklijavus paskutinį pašto ženklą, tikėtis, kad sveikinimas nukeliaus laiku. Daugelis dabar tikrai prunkštelėjote: nėra tam laiko, sugebėjimų ar meninės gyslelės. Velniop! Reikia tik noro. Juk toli gražu nebe kiekvieną vakarą norisi kišti nosį iš namų. Tad, jei bent valandėlei išjungtumėte televizorių ir kompiuterį, manau, kad jums pavyktų. Pieštukų, dovanų pakavimo popieriaus likučių, atlasinių juostelių, sagų rasime kiekvienuose namuose. Tačiau likusių priemonių ieškojau prekybos centre Saulės miestas. Viską, ko reikia, radau „Charlot“ parduotuvėje, bei, nustebsite, Rimi parduotuvėje. Pastarojoje radau porą naujų skyrelių, kuriuose taip ir niežti į savo krepšelį susišluoti kas antrą rankdarbiams skirtą smulkmenėlę. Apsižvalgykite ir išsirinkite tai, kas labiausiai patiks būtent jums. Ir tada, kai turėsite pilną komplektaciją įvairiausių popierių (mano atradimas – žėrintis popierius – lipdukas iš Rimi) ir pieštukų, beliks atsipalaiduoti ir leisti dirbti ne protui, o vaizduotei, fantazijai ir rankoms.

2014-11-20_23.27.56

Jei sunku pradėti, pagalvokite ar užsirašykite, kas jums siejasi su šventėmis. Galiu padėti: eglutė, mandarinai, blizgantys žaisliukai, elnias, spalvingos girliandos, cinamonas, besmegenis, kojinės, snaigės, rogės…, ir čia mintyse jūs pratęsiate mano sąrašą. Nebijokite eksperimentuoti ir laužyti nusistovėjusias formas. Eglutė ne visada turi būti skarota ir žalia.

2014-11-20_23.33.36

2014-11-20_23.38.35

Pieškite, ornamentuokite. O jei tai padaryti pakankamai sudėtinga, internete per kelias minutes rasite, pavyzdžiui, briedžio kontūrus, kurie padės nupiešti briedį, o ne karvę su ragais. (Hm… kokia įdomi mintis iš tikro:). Dar vienas variantas – panaudokite dovanų vyniojimo popieriaus likučius. Jie iškart papuoš atvirutę. Iškirpkite žaisliuką ar eglutę. Bet ką. Ir dar. Jei auginate atžalą ar turite mažų sesių, brolių ar kaimynų, jų piešinukus galite panaudoti subtiliam ir kartu labai šiltam, jausmingam atvirukui sukurti. Tam reikalui pasirinkau sesers labai įdomių formų eglutę ir senį besmegenį. Pabandykite ir jūs! Jau dabar įsivaizduoju tokią atvirutę jaukiai įsitaisiusią pas senelius ant palangės.

2014-11-20_23.35.58 2014-11-20_23.42.31

Aišku, aš galiu aiškinti, sufleruoti jums idėjas, bet daugiausia jų prisigaudysite tiesiog pažiūrėję pavyzdžius. Paprasta, nesiekiant tikslo atkartoti Levitano paveikslą ar M.K. Čiurlionio peizažą. Kaip jau sakiau ne vieną kartą, kartais genialu tai, kas paprasta. Manau, kiekvieno iš mūsų šeimoje rasime bent vieną ar kelis žmones, kurie ieško savo laimės užsienyje. Mintis, kad už jūrų marių gyvenantys bičiuliai turi ir galimybę, ir pasirinkimą, turbūt, dešimteriopai didesnį nei mes čia, gal tiesiog nustebinkim juos namais ir šiluma kvepiančiu, savo rankomis gamintu atviruku? Nepamirškite ir brangiausių žmonių, esančių tėvynėje. Laiškas močiutei, nesvarbu, kad ją pamatysite per Kalėdas, primins jos jaunystės laikus, kai laiškai atstojo telefonus, o žaisminga atvirutė, nusiųsta labai seniai matytai draugei, pakels nuotaiką visai dienai. Kartais reikia tiek nedaug tam, kad sušildytum ne vieno žmogaus šypseną. (Džiaugiuosi ir labai dėkoju, kad turiu draugę, kuri mane kartas nuo karto pradžiugina rašalu kvepiančiais laiškais. Kurie pakelia nuotaiką ne dienai, o savaitei. Ačiū tau.). Todėl galiu drąsiai teigti, jog šiuo lengvu ir užmirštu poelgiu sušildysite ne vieno mylimo žmogaus dieną. Tad ko laukiate? Kimbame į darbus jau šiandien!

2014-11-20_23.46.49

Kada paskutinį kartą kūrei atvirutę? Niekada? Rytoj atsakymas jau bus kitas. Tikiuosi.

Spalvotų pieštukų ir pirmų snaigių apsuptyje, su meile Rasa.

5 4 3 2 1

 

Rasa

Rasa

Tinklaraščio rašytojos Rasa ir Kristina rašys apie VISKĄ! Joms viskas įdomu ir jos viską nori išbandyti. Jos ieško informacijos, nori būti kūrybingos, gyventi įdomiai, atrodyti gražiai, valgyti skaniai. O pačiais geriausiais atradimais dalinsis su Jumis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

PASKUTINIAI ĮRAŠAI: