Kas šiandien yra Adventas?

Diena keičia dieną beprotiškai greitai ir jau, žiūrėk, liko vos kelios darganoto rudens dienos –  niūriausias laikotarpis artėja prie pabaigos. Ir visai nesvarbu, kad dienos vistrumpėja ir dar trumpės – didžiųjų švenčių laukimasbus tas švyturys, kuris neleis paskęsti pilkoje tamsoje. Laukiu nesulaukiu, kol vėl iš dangaus kris šilkinės snaigės, kol kas džiuginusios tik porą dienų. Visi malonūs nepatogumai: sniego prisemti batai,šlapios pirštinės gramndant savo automobilį (o tu, kaip tyčia jau kažkur vėluoji!)tik priverčia širdį plakti šventiniu ritmu. O kol Kalėdos mus vėl užklups nelauktai dar reikia daug nuveikti ir tinkamai joms pasiruošti. Ne, šį kartą aš ne apie dovanas ir netgi neapie sukneles.

Jau šį sekmadienį prasideda Adventas (lot. Adventus reiškia atėjimą). Krikščionybėje   tai laikotarpis, žymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Adventas trunka beveik mėnesį: per tą laiką turi praeiti keturi sekmadieniai. Man atrodo, kad šiandien paplitęs mitas, kad Advento laikotarpis – tik dievobaimingiems tikintiesiems. Tačiau šis laikas – visiškai natūraliai susijęs su gamtos ciklais – tinkamas, vertingas ir naudingas kiekvienam. Ar pastebėjote, kad Adventas beveik dingo iš mūsų gyvenimų? Eglutės, įmonių vakarėliai ir beprotiškas skubėjimas nupirkti materialią dovaną iš pirmo pasitaikiusio prekybos centro kažkaip visai nekvepia švente. Pasakysiu, kas šiandien yra Adventas. Tai laukimas, kada pagaliau pasnigs, pašals. Tai – pavasario laukimas. Tai – darbų ataskaitos laikas. Ir tų, kurie užbaigti, ir tų, kurie pradėti. Žinoma, tai ir švenčių laikas, kai reikia paminėti pusbrolių ir tetų gimtadienius, sukaktuves ar įkurtuves, o šampanas liejasi laisvai iki pat gruodžio 31 dienos. Tai – semestro pabaigos laukimas. Anksčiau tai buvo lyg derliaus šventė, dabar – lyg vienų atostogų pakeitimas kitomis… Tai – laukimas, kada baigsis dovanų karštligė, blogesnė už gripą, nes niekaip negali jos išvengti. Dar, tai – nerimo dienos: ar visi kūno organai atlaikys padidintą krūvį?  Štai koks Adventas yra dabar.

Tačiau iš kur toks bėgimas? Iš įsitikinimo, kad jei kažko nesuspėsiu pasaulis sugrius? Ne, nesugrius… Priešingai, per visą tą skubėjimą rizikuoju sugriūti pati – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tuomet, atėjus šv. Kalėdoms, turėsiu tiesiog konstatuoti: „Pavargau… Kaip noriu, kad tos šventės greičiau baigtųsi ir viskas vėl grįžtų į senas įprastas vėžes.“ O juk turėtų būti priešingai… Todėl siūlau pasistengti bent šiek kiek sulėtinti tempą, rasti nors penkioliką minučių per dieną laiko sau. Apmastymui, susikaupimui, pasinėrimui į save. Pabandykime atsiskirti nuo fizinio savo kūno ir suvokti, ką darome gerai, ką norėtumėme keisti, kodėl visais įmanomais būdais irdamiesi į priekį iš tiesių pasroviui plaukiame atgal? Suraskime savyje tą užgęsusį žiburėlį. Tą švyturį, kuris suteiks motyvacijos gyventi ir elgtis taip, kad vakare užmigtume ramia siela. Šviesą, kuri leis patirti tikrąjį džiaugsmą, pamatyti grožį mažuose dalykuose.  Vakare, radę minutę sau, užsidekite žvakę, išgirskite tylą ir ramybę. Kažkodėl būtent žvakės ar židinio liepsna veikia raminančiai.

 2014-11-27_13.56.32

O apie žvakes prabilau neatsitiktinai. Turbūt visi girdėjote (ogal kas nors turite ir tradiciją pinti) apie Advento vainiką. Nors šis laukimo atributas atsirado išskirtinai sakraliniais tikslais, tačiau šiuo metu vainikai džiugina daugelio žmonių akis ir sielą. Yra labai įdomi istorija, iš kur kilo ši tradicija, negaliu jums jos nepapasakototi. Taigi Advento vainiką į Kalėdines tradicijas įvedė Hamburgo liuteronų teologas J.H. Wichernas, mokęs vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Advento metu vaikai nuolat klausinėdavo mokytojo, kada ateis Kalėdos. Netekęs kantrybės teologas 1839 m. sugalvojo būdą vaikams skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Jis iš seno medinio rato sumeistravo vainiką, kuriame įtaisė devyniolika mažų ir keturias dideles žvakes. Kiekvieną rytą šiame vainike būdavo uždegama maža žvakė, o sekmadienį – didelė. Vaikams labai patiko ši idėja, todėl taip pradėjo daryti kiekvieno Advento metu. O vainiką imta puošti eglių šakomis ir uogomis – gyvybės simboliais. Ši šviesos idėjos simbolika paplito tarp šeimų ir yra populiari iki šiol. Tik dėl žvakių gausos nepraktiškumo jos pakeistos į keturias. Tris violetines ir vieną rožinę, kurią reikia uždegti trečią Advento savaitę.

Ir aš savo namams noriu suteikti jaukią šviesos atmosferą. Kadangi itin vertinu rankomis kurtus kūrinius, pirmą kartą Advento vainiką kūriau pati. Priemonės elementariausios. Eglės šakos skleidžia dievišką sakų kvapą, todėl pasirinkau klasikines priemones. Jas dekoruoti galite viskuo, ką rasite namuose ar aplink juos:svarainiais, šermukšniais, mandarinais, kaspinėliais, šakelėmis rr, be abejo, keturiomis žvakėmis. Pasigaminkite ir jūs! Neužtruksite ilgiau, nei žiūrėdami kokią galvą sujaukiančią kriminalinę laidą, o vakarą įprasminsite laukimu.

2014-11-27_13.49.06

2014-11-27 14.00.56

Pabūkime su savimi, nuraminkime bėgančias mintis, atsisakyme bent dalies triukšmo, vakarėlių, gal net mėsos ir saldumynų ir įsileiskime į savo vidų tikrąsias Kalėdų laukimo ir džiaugsmo vertybes. Kiekvienam vis kitokias, bet ne materialias ir savanaudiškas. Kai pinigai ir daiktai pasidaro žmogaus kredo, nebelieka paties Žmogaus. Nepasiduokit…

Atsigerkite žolelių arbatos žiūrėdami ne į TV ekraną, o į plazdančią žvakės liepsną.

Rasa

 

Rasa

Rasa

Tinklaraščio rašytojos Rasa ir Kristina rašys apie VISKĄ! Joms viskas įdomu ir jos viską nori išbandyti. Jos ieško informacijos, nori būti kūrybingos, gyventi įdomiai, atrodyti gražiai, valgyti skaniai. O pačiais geriausiais atradimais dalinsis su Jumis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

PASKUTINIAI ĮRAŠAI: