Apie rudeninę nuotaiką ir…gyvūnus

Ruduo – ne tik auksinių saulėlydžių ir kerinčių kraštovaizdžių metas. Tai laikotarpis, per kurį grįžtame į realybę. Į devynis šaltus, darganotus, ūkanotus ir tamsius lietuviškus mėnesius. Na, gal pasirinkau per daug niūrų koloritą, tačiau jau kelias dienas, kartas nuo karto mane apglėbia (nepasakyčiau, kad maloniai) rudeninis liūdesys. Dabar labai paplitęs apibūdinimas – rudeninė depresija. Atvirai pasakius, nelabai tikiu aš tomis depresijomis. Jomis serga tie, kurie neturi ką veikti gyvenime. Arba… nenori nieko veikti. Baigiu. Nekišiu savo subjektyvios nuomonės tokiais opiais klausimais. Tačiau kažkodėl būtent rudenį daugelį iš mūsų pričiumpa bloga nuotaika, liūdesys ir pyktis, bala žino, dėl ko ir ant ko. Tiesiog. Man šiandien liūdna. Turbūt visai paranku būtų kaltinti staiga baisiai atšalusį orą, kažkur dingusią saulę ir vis pilkėjančius žmonių veidus, kurie tiesiog atspindi jų garderobą. Vis tolyn spintoje „nugrūdu“ lengvas, gėlėtas sukneles, ieškau kažko šilto, malonaus ir jaukaus… Bet džiaugsmo tai suteikia mažai ir trumpam… Nejučiomis pradedu galvoti, kad tamsiais vakarais, kai nebešildo vilnonės kojinės ir arbata, būtų baisiai miela šalia jaust kažkokį šiltą ir tau atsidavusį padarėlį. Hmm…, man reikia… gyvūno!

Lyg strėlė, paleista į dangų, nebenustygstu vietoje ir suvokiu, kad per savo ne tokį jau trumpą (visgi 26…) gyvenimėlį neturėjau augintinio! Nes, kaip ir daugeliui (labai tikiuosi, aš tokia ne viena), man neleido tėvai. Gal suvokdami, jog kažkada augintinio nebeliks ir man teks graudžiai verkti suvokus, jog praradimai labai sukrečia, o gal nujausdami, kad po mėnesio taip trokštas ir maldautas gyvūnėlis jau bus seniai užverstas knygos lapas ir vedžioti, šerti ir prižiūrėti jį teks patiems mano gimdytojams. Vienaip ar kitaip, dabar aš suaugusi (bent jau pasas taip rodo), gyvenu atskirai ir galiu pati priimti sprendimus ir jų pasekmes. Valio! Tačiau į galvą viena po kitos šauna mintys: „Kokį gyvūną išsirinkti? Ar būsiu pajėgi jį prižiūrėti ir suteikti visas sąlygas? Siaubas! Aha. Nuo ko man dabar pradėti?.. Kaip ten sakoma: „Google – visagalis?“ Dabar galėčiau dėti kone lygybės ženklą posakiui: „Facebook‘as visagalis“. Aišku, čia pokštas, bet, kaip ir bet kokiame juokelyje, tiesos čia yra.  Užsukusi į savo „facebook“ profilį, jau po kelių minučių naršymo patvirtinu anksčiau minėtus savo žodžius. Radau idealią vietelę ir renginį, kuris turėtų atsakyti į daugybę mano klausimų. Tai PC „Saulės miestas“ vykstanti paroda „Mano augintinis“. Tiesiai į dešimtuką! Misija – apžiūrėti, paliesti ir pasidžiaugti įvairiausiais gyviais. Suvokti, koks padarėlis patiktų man pačiai ir, aišku, gerai praleisti laiką. Na, bent jau trumpam užmiršti darganas ir realybę.

 Štai, aš jau prie durų. Net neįėjęs vidun gali suvokti, jog diena neeilinė. Žmonių gausa ir ypač jaunųjų šiauliečių klegesys. Senai bemačiau tiek vaikų. Pirmame aukšte vyksta šunų ir kačių veislių pristatymai. O pakilus aukštyn patenku į didelį šurmulį. Iš visų pusių loja, kniaukia, cypsi, kaukia. Kaip kokiam cirke! Ir jūra žmonių. Lėtai judantis srautas mane įsuka, ir pradedu savo kelionių ciklą: „Kaip Rasa kažko mielo ieškojo“. Kas apsilankėte – viską matėte. Fauna – įvairi. Šunys, katės, driežai, vorai, tarakonai (fui…), vėžliai, papūgos, jūrų kiaulytės, gyvatės, pelės, žiurkės, šinšilos… Žodžiu, vardinu tiems, kurie nebuvot (haha, gailėkitės). Esmė – nebūtina čia eiti su tikslu, tačiau vien emocijos, kurias suteikia šie padarai, veikia kaip puiki terapija. Džiaugsmas tiems, kurie turi atžalų. Tai ne tik puikus laiko praleidimo būdas, bet ir gera atrakcija bei edukacinė programa tiek vaikams, tiek patiems tėveliams. Juk ne kas dieną pamatysi baltą ežiuką ar glostysi žaltį (aš tai padariau!).

Ne, neužmiršau, ko čia atėjau. It smalsi pirmokė klausinėjau kiekvieno veislyno šeimininkų, apie būdingas gyvūno savybes, gyvenimo trukmę, sąlygas, kuriose reikia laikyti padarus (bute Sibiro haskiui, manau, nelabai patiktų, kaip, beje, ir mano kaimynams). Nežinau kodėl, bet jau senokai mano santykiai su šunimis gana įdomūs. Gražu pažiūrėti į juos, bet glostyti ir juolab laikyti namie – ne man. Tačiau Taksai, kuriuos atsivežė Skaiva – kažkodėl mane privertė susimąstyti, ar tik nereikės keisti savo požiūrio į šunis. Gal viskas būtų pasisukę kita vaga, jei nebūčiau savo ausimis abi parodos dienas girdėjusi be perstojo lojančių šių keturkojų. Siaubas! Teisingai Skaiva sakė: „Jie loja visur, visada ir ant visko“. Tačiau katės – jau visai kiti reikalai. Turiu savo favoritę veislę, kurios ieškojau, tačiau, mano liūdesiui, neradau. Tai – sfinksai. Tobula katė. Man. Labai sužavėjo balti ežiukai. Jie atrodė tokie gležni ir jaukūs. Nustebau pati suvokusi, kad man labai patinka gyvatės ir žalčiai. Liečiant jų odą užplūsta tiek emocijų! Baimę persmelkia malonumas ir atvirkščiai. Galva sukosi nuo įvairių judančių gyvių aplink, o nuotaiką kėlė besišypsantys lankytojų veidai.

Antrą parodos dieną, kai pamažu augintiniai su šeimininkais kilo iš savo vietų ir keliavo namo, mintimis reziumavau, jog veikiausiai dar nesu pasiruošusi auginti ir puoselėti kokį judrų gyvūnėlį (mano tėvai skaitydami šiuos žodžius turėtų labai šypsotis). Kažkodėl šypseną vėl pakeitė liūdnas žvilgsnis ir suvokus, kad teks lįsti laukan, nejučia nukrėtė šaltis. Taip ir liksiu prie suskilusios geldos, pagalvojau. Tačiau nebūčiau moteris, jei nuotaikai pakelti neužsukčiau į kokią parduotuvę. Juk vis dėlto esu prekybos centre! Ir ką, mane šį rudenį šildys naujas megztukas! Na, ir grįždama tikrai užsuksiu į žuvelių parduotuvę. Gal kokią auksinę pagausiu ir parsinešiu. Juk vis šis tas, a?

Šiltų vakarų ir gerų emocijų! Kada paskutinį sykį mėgavotės mėtų arbata? Nesušalkit.

 

Ruduo irgi gražus. Rasa

Akimirkos iš parodos:

1 2

Rasa

Rasa

Tinklaraščio rašytojos Rasa ir Kristina rašys apie VISKĄ! Joms viskas įdomu ir jos viską nori išbandyti. Jos ieško informacijos, nori būti kūrybingos, gyventi įdomiai, atrodyti gražiai, valgyti skaniai. O pačiais geriausiais atradimais dalinsis su Jumis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

PASKUTINIAI ĮRAŠAI: